Šeimos svarbą geriausiai nusako Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje įtvirtinta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ (Konstitucijos 38 str.). Taip pat šeimos svarba apibrėžiama įvairiais teisės aktais bei teismų praktika, šeiminiam teisiniam santykiui ir jo teisiniam reguliavimui skiriant didelį dėmesį. Šeimos teisinis santykis patenka į viešojo intereso sritį, nes būtent nuo šeimos gerovės priklauso visos valstybės gerovė.

Apibrėžiant šeimos sampratą, atkreiptinas dėmesys, kad šeima nėra kildinama tik iš santuokos instituto. Pagal Konstituciją, saugomos ir ginamos visos, ne tik santuokos pagrindu sudarytos šeimos. Santuokos nesudarę asmenys, tačiau bendrai gyvenantys, vedantys bendrą ūkį bei puoselėjantys prieraišų tarpusavio emocinį ryšį, taip pat laikytini šeima. Šių asmenų šeiminiam santykiui nusakyti svarbu bendras gyvenimas, grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Tai yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Šeimos gyvenimas gali būti konstatuotas ir tuomet, kai asmenų santykiai yra nutrūkę t.y. vaiko ir jo tėvo/motinos santykis, nepriklausomai, ar gyvenama skyrium, ar bendrai, laikytinas šeiminiu santykiu, o vaiko buvimas ryšyje su skyrium gyvenančiu tėvu/motina – šeima. Vaiko ir vieno iš tėvų bendravimas yra esminis šeimos gyvenimo elementas net ir tuo atveju, kai tėvų santykiai nutrūkę. Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.)

Aiškindamas šeimos gyvenimo sampratą, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad šeimos gyvenimo samprata apima ne tik tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykius su vaikais, bet ryšius tarp artimų giminaičių. Šeimos gyvenimas apima ir senelių santykius su vaikaičiais, brolių ir seserų ryšį. Tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą šeimos gyvenime.

Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Valstybė yra įsipareigojusi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).